Ar turite draugą su priklausomybe? Gal jūsų darbe kažkas yra įkaitas? Gal jūs pats esat priklausomas? Alkoholis, narkotikai, maistas, pornografija..

Tuomet turim temą. Neperjunkit kanalo. Šiandien laidoje: mūsų priklausomybės.

Pabandykim kartu suprasti šaknis ir galimus pabėgimo variantus.

Pasiruošę? Prisisegę? Pirmyn!

Tai, kodėl jis geria?

Atsakau. Laimės trūkumas. Taip, taip. Laimės trūkumas.

Tai ką, jis gaus laimę gerdamas ar narkotikus vartodamas. Ilgoje perspektyvoje tikrai Ne. Trumpoje Taip. Alkoholis, narkotikai, cigaretės, pornografija, persivalgymas ir t.t.. Visa tai veikia kaip greiti ir gan efektyvus antidepresantai. Padeda užsimiršti, atsijungti. Vidinis skausmas, neapykanta sau, išgyventos traumas, stresas, prievarta, sunki dabartinė situacija šeimoje ir t.t.. Tai, nors trumpam, dingsta iš sąmonės.

Bėda, kad viskas grįžta ir su trenksmu. Priedo visos šitos “antistresinės” medžiagos (televizija taip pat), sukelia priklausomybę. Mes tampam savo stresiuko raminimo priemonės įkaitais.

Taigi. Išvada. Žmogus, turintis priklausomybę greičiausiai arba turi stiprią vidinę traumą iš vaikystės (prievarta, nestabili šeima, patyčios, skaudžios tėvų skyrybos..) arba dabartiniame savo gyvenime etape nesugeba stabilizuoti santykių darbe arba namuose. Todėl jam trūksta vidinio pasitenkinimo, ramybės, džiaugsmo, gyvenimo pilnatvės. Pavadinkim tai su paprastintai. Nėra laimės. Nėra laimės jausmo viduje.

Daktaras Vincent  J. Felitti savo moksliniuose tyrimuose tai puikiai pademonstravo (ACE study). Jo tyrimai parodė, kad daugelis suaugusiųjų priklausomybių turi tiesioginį ryšį su vaikystėje patirtomis traumomis, prievarta, išgyventomis tragedijomis.

Okey, okey Ražauskai, tik nepradėk man čia pudrinti smegenų su savo moksliniais tyrimais. Tai ką daryti, jei žmogus turi priklausomybę?

Supratau. Prie reikalo.

Turim atrasti šaknį. Realią priežastį, realią traumą, kurios jis vis dar nepaleido viduje.

Tai mums padės suprasti, kad čia netik valios ir noro reikalas. Čia kur kas daugiau. Mes neturim tokios problemos. Mūsų niekas vaikystėje neprievartavo ir mums dabar lengva pasakyti. Tai jis valios neturi. Jis tingi mesti. Jis nenori.

Hmmm. Turbūt nekalbėtume taip jei pabūtume to žmogaus kailyje. Pagyventume jo galvoje.

Taigi pirmas žingsnis. Nustoti teisti. Nustoti kaltinti žmogų, kad jis kaltas dėl savo priklausomybių. Kaltas ar nekaltas mums nesvarbu. Mes norim padėti, o ne teisti.

Toliau. Apsupti jį rūpesčiu ir dėmesiu. Didinti meilės ir globos kiekį tam žmogui. Jis turi suprasti ir pajusti, kad kažkam jis net su savo vidiniu skausmu svarbus.

Pradėti lopyti senas traumas. Gydyti žaizdas. Kitaip sakant padėti jam paleisti drakoną. Tam reikalingas darbas. Vidinis darbas. Rekomenduoju perskaityti psichologo Olego Gadeckio knygą “Likimo dėsniai”. Ir taip, aš žinau, kad knygos tiražas iššluotas, bet po naujų metų žadamas naujas antras leidimas, todėl kantrybės ir vilties. Kas ieško ir laukia, tas gaus.

Knygoj rasit savianalizės pratimų. Jie padės labiau pažinti save ir savo praeitį, taip pat ją paleisti. Reikalingas realus saviugdos darbas. Kasdieniai pratimai, proto raminimo technikos, atleidimo technikos. Darbas, darbas, darbas. Nėra magiškos piliulės. Nėra.

Taip pat, jūs galit padėti žmogui su priklausomybę atrasti naujus aukštesnius skonius. Ką, ką? Aukštesnius skonius. Naujus hobius, pomėgius, prasmingą veiklą. Pastebėta, kad gerai veikia savanorystė, labdaringa veikla ir pan. Padėdamas kitiems lengviau išgyveni savo vidines problemas ir paleidi praeitį.

Na ir deserčiukas. Jei žmogus, kuris turi priklausomybę yra tikintis (religija nesvarbu) tuomet nuoširdi kasdienė malda ir dvasinė praktika taip pat gali būti labai stipri pagalba.  Na jeigu ir netikintis, niekas nedraudžia pabandyti. Turbūt daugelis jau Lietuvoje yra girdėjęs mistines istorijas su kunigu V.Rudzinsku, kaip netikintys žmones turintis rimtų problemų gyvenime pradeda keistis po susitikimo su juo. Na mistikos čia nedaug. Mokslas senai kalba apie žmogaus įsitikinimų ir šilto bendravimo galią. Tikėjimas gali daryti stebuklus, todėl prie viso to ką aptarėm aukščiau galima pridėti dar vizitą pas vietinį gerai užsirekomendavusį kunigą ar savaitės retrytą, kad ir nuostabiajam Baltriškių kaime pas vienuolius (http://tiberiade.lt/). Daugelis mano asmeninių klientų labai gerai atsiliepia apie Radhanatha swamio knygą “Kelionė namo”, kurią irgi galiu drąsiai parekomenduoti ieškantiems vidinių atsakymų.

Užbaigiant.

Yra lengva teisti ir kritikuoti žmogų turintį priklausomybę.

Yra labai lengva jo nekęsti.

Yra sunku jį suprasti.

Ir yra labai sunku jam padėti. Kodėl? Nes mums patiems trūksta laimės ir vidinės šilumos. Mes gal neturim priklausomybės, bet laimingais žmonėmis mūsų greičiausiai nepavadinsi. Jeigu nuoširdžiai.

Panašu, kad mūsų laukia kelionė. Arba galime likti kur esam.

Aš siūlau keliauti. Tiesiog tokia mano dvasia. Keliauti per savo vidinius traumų kalnus, atrasti už jų slypinčią meilės ir rūpesčio jūrą, tuomet joje paskandinti savo artimus.

Kelionė nėra lengva ir paprasta. Bet ji auginanti, ji brandinanti, ji gelbėjanti.

„Neskubėk teisti, skubėk suprasti.“ Seneka

Keliaujam?

Jūsų kelionės draugas,

Darius Ražauskas