Dirbu nemėgstamą darbą! Ką daryti?
Teko girdėti kažką taip sakant? Dažnai. Labai dažnai. Blogiau. Tu pats toks. Opapa. Tuomet turim temą pokalbiui.
Ką darom? Bandom pakeisti situaciją. Norisi? Ar tikrai? Reikės keistis. Reikės pergalvoti savo elgesio modelį. Žodžiu, reikės dirbti. O dirbti su savimi taip nesinori. Nesinori. Labai nesinori.
Dabar tau reikia apsispręsti. Neskubant. Lėtai. Tam gal prireiks ne vienerių metų. Nieko tokio. Laimingas gyvenimas to vertas. Jis nepigus. Jis tikras. Variantai tik du. Jau lengviau? Pasirinkimas nedidelis. Arba paliekam viską kaip yra. Tai reiškia: ramus, nusistovėjęs gyvenimas su nemėgstamu darbu. Arba antras variantas: ieškom gyvenimo. Laimingo gyvenimo. Gyvenimo su galimybe gyventi. Gyventi pilnais plaučiais oro ir džiaugsmo.
Ir tam mums reikės šešių ingredientų. Tu pasiruošęs? Tau tuos šešis ingredientus reikės gauti. Ir iškepti savo gyvenimą. Laimingą gyvenimą.
Na ką, jaunieji virėjai. Pasiruošt. Dėmesio. Startas.
Pirmas ingridientas. Imam dabartinį darbą ir priimam. Priimam į vidų ir savo sąmonę. Pasakom sau garsiai: „Tai mano darbas, aš jo vertas (verta)“. Tai, kad aš jį gavau, nėra atsitiktinumas. Šis darbas mane daug ko moko. Pirmasis ingredinetas labai svarbus. Nepriėmę vidumi savo dabartinio darbo ir už jį nepadėkoję, o svarbiausia – viso to neįsisąmoninę, mes negalėsim dėti kitų ingredientų. Kiekvieną rytą pabudę padėkokite už nemėgstamą darbą, kurį turite. Mintyse apkabinkite bendradarbius ir viršininką, palinkėkite jiems geros dienos. Kiekvieną rytą. Kiekvieną. Ir taip kasdien. Linksma? Jau nebe. Nebesinori toliau virti… Ajajaj, o aš maniau, kad mes iš tikro norim kažką keisti gyvenime. Norim, norim. Labai norim. Tada okay. Dedam antrą ingredientą.
Antras ingredientas. Tikėjimas, kad jums pavyks atrasti savo pašaukimą ir veiklą pagal jį. Daugelis žmonių šventai įsitikinę, kad iš to, kas jam patinka, „gyventi neįmanoma“. Mano pažįstamų tarpe gerai dažniausiai gyvena kaip tik tie, kurie pagal visuomenės įsitinkinimą taip neturėtų gyventi. Dainininkai, menininkai, ekologai, vertėjai, rašytojai, mokytojai, treneriai, jogai, kelionių organizatoriai, sveikuoliai… Didžioji jų dalis -laimingi, ir nemaža dalis – turtingi. Kodėl? Nes jie pasirinko studijas ir darbą ne toje srityje, kuri buvo geidžiama ar paklausi. Jie rinkosi gyvenime ir dažniausiai ne kartą persikvalifikavo savo ieškojimuose. Rinkosi ir rinkosi. Rinkosi klausydami širdies balso. Jie klausėsi, ką viduje sako intuicija. Kur mano kelias? Kur mano pašaukimas? Kaip aš galiu būti naudingas kitiems? Kaip aš galiu realizuoti save? Ir, svarbiausia, jie tikėjo. Tikėjo, kad suras. Suras savo kelią. Kelią į save. Aš – vienas jų. Todėl šitie ingredientai man nėra teoriniai. Juos man teko pereiti pačiam. Antro ingrediento laikotarpį išlaiko ir praeina tik tie, kurie turi tikėjimą. Stiprų tikėjimą. Ir neieško greitos sėkmės. Ieško pilnatvės, kuri ateina per savo misijos realizavimą. Šis antras ingredientas bus tavo egzaminas. Ar tu turi jėgų tikėti, kad gali padėti žmonėms savo pašaukimo sferoje. Ar turi? Ir kiek ilgam? O dabar – važiuojam toliau.
Tamtararam. Trečias ingredientas. Laisvalaikiu savanoriauti bandant įvairias veiklas. O ką daryti ne laisvalaikiu? Žinoma, kaip ir visada. Dirbti nemėgstamą darbą. Juk mums tai taip puikiai sekasi. Savanorystė. Ji stipriai padeda keisti mūsų vidinį pasaulį. Perprašo daugelį išankstinių ribojančių įsitikinimų. Iki savanorystės neįgalių vaikų namuose aš galvojau, kad man nesiseka. Labai greit supratau, kad man labai, labai sekasi. Savanorystė daro stebuklus ir padeda atskleisti paslėptą vidinį potencialą. Psichologas Olegas Gadeckis savo knygoje „Likimo dėsniai“ gražiai ir suprantamai aprašo, kaip veikia mūsų gyvenime ribojantys įsitikinimai. Kaip jie atima mūsų laimę. Būtinai perskaitykit. O dabar – marš į „Google“ ieškoti, kokios savanoriškos organizacijos veikia jūsų mieste ar rajone. Užsirašykit į keletą. Ir. Ir. Ir… sveikinu. Jūsų nepakartojama kelionė jau prasidėjo.
O dabar, ponai ir ponios. Ketvirtas ingredientas. Kai savanoriaujant ir ieškant savęs atrandam veiklą, kuri mums teikia prasmę ir vidinį pasitenkinimą, mes ją paverčiam savo hobiu. Pradedam laisvalaikiu piešti, dainuoti, konsultuoti draugus ir t.t. Kas tai bebūtų, mes tai padarom nuolatine savo laisvalaikio dalimi. Reguliariai skiriam tam laiko. Ir jūsų hobis pradės augti. Pirmiausia augs jūsų įgūdžiai ir žinios. Vėliau, kadangi tai jūsų mylima veikla, plėsis ir žmonių ratas, norintis iš jūsų šitų paslaugų ar produktų. Taip, po truputį, jūsų hobis užims vis didesnę laiko dalį. Ir tada ateis laikas penktam ingredientui.
Numeris penki. Palaukti, kol hobis pradės generuoti stabilias pajamas. Nedeginti tiltų. Daugelis daro šią klaidą. Randa mėgstamą veiklą ir jau kitą dieną meta savo nemėgstamą darbą. Viskas gerai. Spėsit viską mesti. Ramiai dirbkit ir toliau savo senam darbe. Tiesiog savo hobiui skirkit pakankamai laiko ir stebėkit, kaip jūsų patirtis ir pajamos tenais auga. Reikia sulaukti bent minimalaus pajamų stabilumo, kuris jus tenkintų. Kantrybė būtina. Tiesiog kantrybė.
Ir tada žengiam žingsnį numeris šeši. Oi, atsiprašau, dedam ingredientą numeris šeši. Pereinam iš nemėgstamo darbo į savo hobį. Bonusas šiame punkte. Jums daugiau gyvenime niekada nereikės eiti į darbą. Jūs daugiau nedirbsit. Jūs darysit savo mėgstamą darbą, kuris jums teiks prasmę ir pasitenkinimą, bet darbu jums bus sunku tai pavadinti. O kaip? Arčiausiai turbūt būtų žodis: savirealizacija. Na, arba paprasčiau. Laimė. Receptą žinom. Žinom. Esam pasiruošę virti. Verdam.
Taip, taip. Šiandien pat pradedam. Teorijos daugiau nereikia. Imam ir verdam. Arba kepam. Čia pagal skonį. Svarbu sudėti visus ingredientus.
Ir žinot ką. Jums pavyks. Gal ne iš pirmo karto. Ir tikrai ne pirmą savaitę. Nuo to patiekalas bus tik skanesnis.
Nepamirštamo skonio.
Gero laiko virtuvėje.
Jūsų puodo brolis,
Darius Ražauskas